Contracto finito

Atsimenu, kaip dar 2008-ųjų metų vasarą palydėjau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą draugę, atvykusią iš kito miesto čia studijuoti. Tada dar net nenutuokiau, kad lygiai po metų ir pati čia sugrįšiu. Taip, įstojau į inžinerinę informatiką VGTU ir mokiausi čia gerus keturis metus iki dabar. Na, o šiandien, birželio 18-ąją, apsigyniau jau paskutinį – bakalaurinį – darbą. Žinojau, kad taip ir bus, na kaip kitaip, nors iš pradžių ypač ryte ir atrodė baisiai, greitai supratau, kad nebuvo jokio pagrindo bijoti. Visi savi, komisijoje vos 5 žmonės, iš kurių 3 jau pažinojau per paskaitas. Be to, kaip tik šiandien lygiai prieš metus Italijoje buvo prasidėjusi sesija, kaip ne keista ir laikiau turbūt geriausio dėstytojo per visus metus egzaminą Database Systems, o juk mano BD ir buvo susijęs su duomenų bazėmis. Gražus sutapimas, dar vienas geras ženklas, taip pat įkvėpęs sukaupti jėgas ir pagaliau pabaigti bakalauro studijas.

Taigi, išlaikiau ir dabar džiaugiuosi galiausiai sulaukta tikrąja vasara, atostogomis, laisve bei dar skaisčiau nušvitusia saule. Džiaugiuosi ir tuo pačiu nesitiki, kad dabar jau esu čia beveik tik svečias. Kiekvienas universiteto kampelis, kiekviena auditorija, vaizdai aplink, kuriuos kasdien eidama į paskaitas ar jose matydavau, pažįstami kvapai pilni neišdildomų prisiminimų, kad ir kokie jie buvo. Šių metų nepamiršiu ir nevien dėl žinių, kurios sudaro tik nedidelę dalelę to, ką iš čia pasiėmiau. Žmonės, kuriuos sutikau būtent čia, galimybė, kad ir neilgai, kad ir nedaug, deja, bet įsilieti į ESN VGTU gretas mentoriaujant. Dar labiau džiaugiuosi turėta proga sudalyvauti Erasmus mainų programoje, kuri turbūt buvo geriausias mano sprendimas per šiuos studijų metus, ir kuri labiausiai ir pakeitė mane visomis prasmėmis (gerosiomis).
Žinoma, yra dalykų, ko taip ir nespėjau čia išbandyti ar pasinaudoti. Galbūt padariau ir klaidų, bet dabar jau vėlu grežiotis atgal. Laikas nelaukia, o priešakis atrodo jau galiu drąsiai sakyti, nors ir sunku dar tuo patikėti, bet dar viena kelionė į Italiją, dar vienas naujas nuotykis bei nauja patirtis. Ir tai jau nebe Erasmus.

Cirque Du Soleil

„Alegria“. Būtent su šia linksma programa nr. 1 cirkas pasaulyje antrą kartą aplankė Vilniaus Siemens areną. Nors nebuvau 2011-aisiais gruodį, tačiau šiandien šis kanadiečių cirkas paliko neišdildomą įspūdį. Tiesa, tai nebuvo pigus malonumas, ypač norint gerai viską matyti. Tad, teko išleisti nei daug, nei mažai, apie 200 lt už bilietą, tačiau vos išvydus pasirodymą, supratau, kad jis to vertas tikrai.

Nuostabios dekoracijos, kupolas, šviesos efektai, kostiumų įvairovė, nepakartoja muzika ir atmosfera, kurioje galėjai pasijusti lyg Alisa stebuklų šalyje. Smagūs klounų juokeliai, verčiantys žiūrovus garsiai kvatoti, sulaukė išties nemažai aplodismentų, kaip ir vieno ištarta frazė kitam: „Aš tave myliu“, kurią aiškiai girdėjo visa salė, maloniai nudžiugino. Toliau pasirodymai su ugnimi, lankais, daugybė akrobatinių triukų, salto, oro akrobatai, o mažoji kinė (tikiuosi gerai atpažinau jos tautybę) parodė išties tobulą savo plastiką, į kurią dar ilgai galėjau žiūrėt ir žiūrėt. Matyt, kažkoks užburiantis pasirodymas.
Paskutinis numeris turbūt labiausiai patiko, ir matyt, labiausiai užgniaužė kvapą: šuoliai iš didelio aukščio ir lengvas susikibimas rankomis padarius ne vieną salto ore.
Galiausiai pabaiga bei tradicinė „Alegrios“ melodija, kurios taip laukiau ir tuo pačiu visai nelaukiau. Net liūdna tada pasidarė, kad jau viskas, kad pasirodymas praėjo tiesiog žaibiškai, o juk atrodė, kad ~2 val. + 20 min. pertrauka tiek daug.
Ir visa tai, ir dar daugiau, galima sutalpinti į vos tris pasaulyje gerai žinomus žodžius:

Cirque Du Soleil

 

Merci, Kanadai ir visiems, kurie savo sunkiu darbu stebina mus savo magiškais pasirodymais! ♥

Nes jūs geriausi!

 

Sielonešė / The Host

Seniai čia neberašiau, todėl nutariau pasidalinti savo įspūdžiais apie neseniai matytą filmą, pastatytą pagal „Saulėlydžio“ sagos autorės Stephenie Meyer knygą „Sielonešė“. Atsiliepimai kaip ir įprasta buvo labai prieštaringi: vieni liaupsina, kai kas laiko net geresniu už visiems puikiai žinomą vampyriškąjį bestselerį, tuo tarpu kiti peikia ir smarkiai nuvertina. Tad eidama į šią juostą truputį abejojau, ar po „Saulėlydžio sagos“ neteks smarkiai nusivilti.

Iš pradžių siužeto liniją šiek tiek sudėtinga buvo suprasti, nes kai kurios kūrinio detalės ar kodėl viena ar kita įvyko kėlė neaiškumų. Galbūt taip dėl to, prisipažinsiu, kad nesu skaičiusi knygos, tačiau filmas savotiškai įtraukė. Buvo įdomu stebėti ir kitokios tematikos Meyer kūrinį. Vis dėlto kūrybos bruožų panašumų buvo galima įžvelgti ne vieną. Pirmiausia, mistika. Vėl antgamtinės būtybės, tik šįkart ateiviai. Toliau idealios meilės tematika, bet kaip gi be jos? Santykiai tarp žmogaus ir nežemiškos būtybės, savotiškas meilės trikampis, tik čia dvi asmenybės su skirtingais jausmais viename kūne, ir pagaliau laiminga (bei šiek tiek netikėta) pabaiga, po kurios kažkodėl akyse iškilo Belos su Edvardu ir Nesės su Džeikobu paveikslas.
Filmui įpusėjus pradėjau truputį nuobodžiauti. Kaip 2 valandų turkmės, manau, buvo šiek tiek ištemptas. Be to, ir daug veiksmo nebuvo, vizualinių efektų taip pat, ne kartą jautėsi dirbtinumas tiek iš techninės pusės, tiek aktorių vaidyboje, o ir garso takelis stipriosiomis savo pusėmis labai nepasižymėjo, kad vos išėjus iš kino salės, dar ilgai girdėčiau kokią gera melodiją, ar grįžus namo, norėčiau ją paklausyti dar kartą Youtube.
Labiausiai turbūt, kas patiko ir gyvino filmą, tai meilės akimirkos, žavios spalvos, akių efektai, gražūs vaizdai, pagrindiniai herojai ir... idėja.

Apie ką gi visa tai? Arba ką gero pasiėmiau iš šio kūrinio?

Ilgai dar svarsčiau, bet grįžus namo pagaliau priėjau prie išvados, kad žmogiškumas, jausmai, pojūčiai, prisiminimai, o svarbiausia, pagrindinė mintis, parodyti, koks brangus ir gražus yra gyvenimas, turbūt ir bus tas varikliukas, kuris ir daro šią istoriją unikalią.

Reziumė

Filmu nenusivyliau, nors ir nebuvo kažkas tokio, kad pasakyčiau wow bei stačia galva pulčiau ieškoti knygos, kaip buvo su „Bado žaidynėmis“, tačiau nesigailiu, kad pamačiau šį filmą. Manau, tikrai buvo verta. Jau vien dėl S. Meyer.

Vertinimas: kadangi IMDb šiuo metu beveik šešetas, todėl pridėsiu dar balą nuo savęs už Wandos ir Iano atsisveikinimo sceną bei bučinį, atgaminusį man šiek tiek gražių prisiminimų, ir galutinai vertinu 7/10.

„Bado žaidynių“ trilogija

Naujas perliukas, apie kurį girdėjus buvau jau labai seniai. Taip pat ne vieną kartą išgirtas kūrinys, tačiau iš pradžių didelio susidomėjimo tam nejaučiau. Galbūt, dėl to, kad kaip pasaulinio mąsto bestseleris, vertė manyti, kad tai bus tik dar viena fantastinė knygiūkštė, bandanti nurungti legendines „Hario Poterio“ ir „Saulėlydžio“ sagas. Nepataisė nuomonės ir ekranizuota pirmoji dalis, kurią deja, bet mačiau anksčiau nei kad paėmiau į rankas knygą. Ruošimasis kažkokioms žaidynėms, žudynės ir požiūris į žmogaus gyvybę suerzino, tarsi ji nieko nereikštų. Režisierius per daug nepersistengė ir neskaičiusiam knygos žiūrovui nedaug ką ir tepaaiškino.
Vis dėto prieš didžiąsias metų šventes netikėtai gavau visas tris knygas ir neseniai užbaigiau paskutiniąją dalį – „Liepsnojantis įniršis“. Istorija ne tik įtraukė bei nesinorėjo atsitraukti nė akimirkos, bet ir pakeičiau kardinaliai nuomonę apie kūrinį. Taip pat galėjau objektyviau įvertinti ir filmą.
Trumpai apie istoriją:
Žaidynės vykstančios Paneme (lyg ir Šiaurės Amerikoje), rengiamos 12 apygardų valdančios Sostinės. Kadaise, prieš 74 metus 13-oji apygarda buvo sukilus prieš Sostinę, tačiau nesėmingai. Sukilimas buvo numalšintas, o apygarda nušluota nuo žemės paviršiaus. Nuo to karto kiekvienais metais yra rengiamos mirties žaidynės lyg priminimas maištininkams, kad niekas nenugalės Sostinės. Kaip auka, iš likusių dvylikos apygardų yra išrenkama po vieną jauną moterį ir jauną vyrą (iki 18 m.), kurie arenoje turės kautis tarpusavyje iki pat mirties, kol liks vienintelis nugalėtojas. 74-ųjų žaidynių 12-osios apygardos paaukotaisiais išrenkami Ketnė ir Pitas. Pagrindiniai herojai, su kuriais žaidynės tampa visai kitokios, ir po kurių Ketnė, liepsnojanti mergaitė, įžiebia kibirkštį tarp apygardų gyventojų ir pati to nežinodama tampa sukilimo simboliu, strazdu giesmininku, skatinančiu išsivaduoti iš Sostinės priespaudos bei kovoti už laisvę.

Žinoma, ne naujiena, kad filmas tiesiog nublanksta prieš knygą, tačiau gniaužianti kvapą ir iš pirmo žvilgsnio galbūt pasirodžius žiauroka istorija, kuri ne tik apie kovą ir taikos siekimą, bet ir kabinanti šeimos, draugystės, pasitikėjimo ir nenusaldintos meilės temas, mano manymu tikrai verta bent perskaityti.

Laiškai

O kiek sentimentų, kiek juoko kartais gali būti beskaitant senus blogo įrašus, senus realius laiškus, užrašines ar dienoraščius. Dar tiek atrandame paskutinę po lentynų užkampius. Ir vis dėlto naujojo blogo ir dar vieno semestro proga sugalvojau padaryti eilinę reformą bei prasimėtyti nereikalingus senus sąsiuvinius, lapelius ir dar visokiausius galus, kad tilptų naujieji.
Kaip visad nemažas šūsnis makulatūros nestebino, tačiau netyčia užtiktas segtuvas su senais laiškais tikrai privertė paaukoti ne vieną minutę ir vėl pasinerti į senus laikus. Postscrossing atvirutės, bepročių klubo susirašinėjimai, šv. Kalėdų sveikinimai ne kartą privertė nusišypsoti, bet turbūt labiausiai nepamiršiu Gretuko laiškelių. Ir kas galėjo pagalvoti kad nuo pirmojo laiško (gauto 2008-08) praėjo jau tiek laiko. Skaičiau ir nuoširdžiai juokiausi prisimindama VG, „Marizzitos su Pablitu“ laikus, meiles seiles, keisčiausius sapnus ir kitokias linksmas, o kartais nevisai istorijas, klausimus bei atsakymus. Dabar pagalvojus, kai kas net juokinga, tačiau tokių dalykų pamiršti tiesiog neįmanoma. Net jei ir susipažįsti internete. :)*